Mūsų protėviai dovanojo mums išmintį ir unikalias tradicijas, kurios, perkeltos į šiandieninį pasaulį, tampa neišsenkančiu stiprybės ir įkvėpimo šaltiniu. Išskirtinės ritualinės patirtys suteikia galimybę apsivalyti ir atsinaujinti ugnies stichijos pagalba, taip pat įpinti į savo būtį naujos energijos, spalvų ir galimybių. Ugnies stichija nuo seno buvo garbinama ir puoselėjama Baltų. Įžiebti ugnį nebuvo lengva, tad žmonės kūrė ugniakurus ir mokė vaidilutes bei vaidilas ją saugoti ir prižiūrėti, kad neužgestų. Ji tapo šventa, dievinama ir svarbi. Mūsų kūnuose tai pat gyvena ugnis – tai virškinimas, seksualinė energija, akių spindesys, raumenų šiluma. Visi mes turime vidinę ugnį, kuri gali būti kaitri ir gali atvėsti. Kai ją atpažįstame, saugome ir gerbiame, ji turi gydančią ir transformuojančią galią. Ugnies ritualo metu mes kuriame ugnį ir atiduodame jai tai, kas sena, išbūta ir mums jau nebetarnauja. Tai ne tik daiktai – tai ir emocijos, potyriai, nuoskaudos, seni įsitikinimai ir užsibuvę praeities prisiminimai. Atidavę tai, kas nereikalinga, leidžiamės kurti iš naujo, įžiebiame save pasitelkę magiškas gintaro dulkesPo atnaujinančio ugnies ritualo yra pinamos kasos. Senosiose lietuvių tradicijose kasos buvo stiprybės, sveikatos, grožio, valios, savęs priežiūros simbolis. Moterys jas pindavo su palinkėjimais – jaunystės pradžioje prasidėjus pirmosioms mėnesinėms, vestuvių dieną, tampant mama. Plaukų pynimas reiškė palaikymą, artumą, supratimą, atjautą, vienį. Kasos buvo puošiamos kaspinais, austinėmis juostomis, ilgos kasos buvo pinamos į vainiką. Šiame rituale mes piname energetinę kasą iš juostų, čakrų spalvų virvelių ir kaspinų. O tiksliau – iš savo pajautos, energijos ir noro sau patvirtinti, kad mes esame tie, kurie turime tikslų, valios, žinių ir sprendimų, pasitikėjimo veikti ir eiti. Kasas išpuošiame savo tikėjimu ir pievų žiedais.